LT40 juostinių medienos pjovimo staklių istorija: Pagrindinio variklio atnaujinimas
Pagrindinis variklis yra viena svarbiausių staklių dalių, nes suteikia galią, reikalingą efektyviai pjauti rąstams. Pirmųjų „Wood-Mizer“ staklių LT40 varikliai dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo ekonomiški ir palyginti galingi. Jie atitiko lengvą ir kompaktišką mobiliųjų staklių dizainą.
Tipiška devintojo dešimtmečio pabaigos lentpjūvė valdė sunkias ir pasenusias fiksuoto rėmo stakles, kurios neturėjo nieko bendra su efektyvia medienos gamyba. Senoji technologija lėmė dideles išlaidas ir turėjo neigiamą poveikį aplinkai. Tuo metu naudojami pagrindiniai varikliai sunaudodavo daug energijos, kuri pakeliui taip pat buvo naudojama medienos atliekų – drožlių ir pjuvenų – gamybai. Šie varikliai dažniausiai buvo elektriniai, didelių gabaritų, su būdingais aušinimo pelekais, todėl jie atrodė įspūdingi, tačiau iš tikrųjų buvo nedidelės galios.
LT40 atsiradimas reiškė didžiulį pokytį ir staklių varikliams. Nepaisant mažo dydžio, jie generuodavo pakankamai energijos, sunaudodavo mažai degalų ir buvo lengvai valdomi. Su tokiu pagrindiniu varikliu, kuris gamina pakankamai galios, plonas siauras juostinis pjūklo diskas, kuris pjauna rąstą, galėjo lengvai pagaminti lentas su visiškai plokščiu paviršiumi.
Vidaus degimo varikliai staklėse LT40
Pirmosios LT40 staklės, atkeliavusios į Lenkiją dešimtajame dešimtmetyje, buvo aprūpintos amerikiečių kompanijos ONAN tiekiamais benzininiais varikliais. Tai buvo dviejų cilindrų bokserio variklis su dideliu ketaus smagračiu su 24 AG. Variklis buvo laikomas tvirtu ir patikimu – jis buvo paprastos konstrukcijos ir gerai veikė bet kokiomis oro sąlygomis.
1992 m. „Wood-Mizer“ pristatė pirmąją mašiną su dyzeliniu varikliu „ACME Motori“. Šis itališkas variklis sukurdavo 20 AG, tačiau dėl dažnų trikčių ir gedimų jis nebuvo populiarus tarp pjovėjų. „ACME Motori“ varikliai galėjo atrodyti gražiai ir buvo kompaktiški, tačiau staklėse jie veikė ne itin gerai. Jie buvo suprojektuoti daugiausia statybinėms mašinoms, tokioms kaip elektros generatoriai ar tinkavimo mašinos, kuriose jie stabiliai dirbo esant nuolatinei apkrovai. Staklėse šis variklis gerai veikė tik esant mažam sūkių skaičiui, tačiau įjungus sankabą, kad ašmenys suktųsi ant skriemulių, variklis pradėdavo veikti esant apkrovai ir prarasdavo sklandų ir stabilų ritmą“, – aiškina Robertas Frethas, „Wood-Mizer“ klientų aptarnavimo specialistas.
Tada 1996 m. „Wood-Mizer“ pristatė itališkus „Lombardini“ dyzelinius variklius, kuriuos galima įsigyti dviejų versijų – 30 ir 40 AG. Eksploatuojant šiuos variklius jiems reikėjo skirti daugiau dėmesio ir patiems būti atsargesniems, o vartotojams tai nepatiko. Jo pagrindinis silpnumas buvo dažnas perkaitimas ir degalų įpurškimo sistemos gedimai.
2000 m. „Wood-Mizer“ staklės iš „Kubota“ gavo japoniškus dyzelinius variklius, kurie greitai įgijo populiarumą tarp pjovėjų. Šie varikliai buvo paprastos konstrukcijos, patikimi ir nepriekaištingai veikė beveik bet kokiomis klimato sąlygomis. Paskirstymo velenas buvo pastatytas ant krumpliaračių ir nereikalavo priežiūros. „Kai mes pristatėme stakles su „Kubota“, visų variklio problemų nebeliko. Per pastaruosius 20 metų galiu prisiminti tik du rimtus šių variklių gedimus, apie kuriuos buvo pranešta mūsų skyriui“, – sako Dariušas Kujava, klientų aptarnavimo vadybininkas, dirbantis „Wood-Mizer“ nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Dėl didesnių išmetamųjų teršalų standartų ES, „Kubota“ D33 ir D42 variklių Europoje nebegalima įsigyti, tačiau jie vis dar parduodami Azijoje ir Afrikoje.
Pastaraisiais metais LT40 staklėms benzininius variklius tiekė „Kohler“, kuri įsitvirtino kaip patikimų benzininių variklių gamintoja.
Elektriniai staklių LT40 varikliai
Pirmieji elektriniai varikliai LT40 staklėms Europos rinkoje atsirado 1991 m. Amerikos „Baldor“ varikliai (11 kW) su klasikiniu paleidimo mechanizmu buvo žinomi dėl patvarių ir patikimų agregatų, palyginti su jų mažu dydžiu. „Mūsų klientus sužavėjo pirmieji „Baldor“ elektriniai varikliai. Šie varikliai buvo lengvi ir kompaktiški, su lygiu pagrindiniu įrenginiu be jokių išsikišimų. Nuostabiausia tai, kad toks mažas variklis galėjo generuoti tiek daug galios“, – prisimena Robertas Fretas.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje LT40 staklės su 3 fazių elektriniu varikliu taip pat turėjo 12 V nuolatinės srovės sistemą pjūklo galvutės padavimo mechanizmui ir stovo hidraulikos funkcijoms. Praktiškai tai reiškė, kad nors mašinoje buvo įmontuotas pagrindinis kintamosios srovės variklis, jam taip pat reikėjo 12 V akumuliatoriaus ir nuolatinės srovės generatoriaus. „Tai sukėlė daug klausimų tarp mūsų klientų, nes jie negalėjo suprasti, kodėl medienos pjovimo staklėms su pagrindiniu elektros varikliu reikėjo papildomo nuolatinės srovės generatoriaus“, – sako Robertas Fretas.
Tuo metu pagrindinė variklio pagrindo plokštė buvo universali, leidžianti savininkui prireikus pereiti nuo benzininio variklio prie elektrinio variklio arba atvirkščiai. Techninės priežiūros specialistai dažnai darydavo šią operaciją naudotojams ir užtrukdavo tik 2 valandas.
LT40 visiškai perėjo prie kintamosios srovės galios 1998 m. ir tai buvo labai reikšmingas technologinis progresas. Šis pakeitimas leido išimti generatorių ir akumuliatorių. Naujasis įrenginys patobulino ir išplėtė hidraulinio stovo funkcijas. LT40 staklių kintamosios srovės versijose nebuvo būtina sutepti jungčių būgnų jungikliuose, o tai buvo reikalavimas nuolatinės srovės versijose – operatoriaus požiūriu tai buvo veiksminga modifikacija.
Kam reikia benzininio variklio, o kam elektrinio?
Pagrindinė „Wood-Mizer“ įkūrėjų Dono Laskosskio ir Deno Tekulvės inžinerinė idėja buvo sukurti lengvas ir kompaktiškas stakles, kurios galėtų pjauti medieną bet kur, todėl vidaus degimo variklio naudojimo idėja buvo akivaizdi. Be to, atstumai JAV yra didesni nei Europoje, gyventojų tankumas miestuose ir kaimuose skirtingas, o benzino kainos visada priimtinesnės.
Tačiau padėtis kai kuriose Europos šalyse (pavyzdžiui, Lenkijoje) buvo kitokia. Staklių savininkai dažnai dirbdavo savo namų kiemuose, kur jie galėjo ištiesti elektros kabelius. „Baldor“ elektrinis variklis buvo žinomas dėl paprastos konstrukcijos ir reikalaujantis minimalios priežiūros, skirtingai nei benzininis variklis, kuriam reikėjo kas sezoną keisti alyvą ir filtrus. Todėl dauguma LT40 savininkų pasirinko mobiliąją versiją su elektriniu varikliu, nepamiršdami, kad visada turės po ranka turėti maitinimo kabelį, kad ir kur keliautų su savo staklėmis.
Šiuolaikinės realijos
„Wood-Mizer“ LT40 stakles dabar galima įsigyti su benzininiu arba elektriniu varikliu, kurį galima rinktis iš kelių galios variantų. Savininkas gali pats nuspręsti, kuris galios variantas atitiks jo užduotis pjaunant, ir pasirinkti vieną iš elektrinių 11, 15 arba 18,5 kW galios versijų, „Kohler“ benzininį variklį 14–38 AG arba dyzelinį variklį „Kubota“ D25.
Verta paminėti išskirtinį pavaros perdavimo mechanizmą, kuris išsiskiria iš kitų šios serijos staklių. Jis yra atskirtas nuo juostinio pjūklo kameros, kad būtų apsaugotas nuo purvo ir pjuvenų, susidariusių pjaunant. Maitinimo perdavimas iš pagrindinio variklio veleno į sparnuotę atliekamas stipriu pavaros diržu, prijungtu prie sankabos mechanizmo, kuris gali būti arba standartinė rankinė sankaba su ašmenimis, arba užsakius su elektroniniu būdu valdoma automatine sankaba.
***