Į pensiją išėjęs inžinierius Prancūzijoje kuria unikalius gaminius iš medienos masyvo
Henris Courzay yra lenkų kilmės prancūzų verslininkas, beveik 6 metus dirbantis su mediena. Jo įmonė „Forest-Ethik“ projektuoja ir gamina originalius medinius gaminius iš vietinės medienos. Jam patinka gyventi nedideliame Sainte-Marie-d'Alvey kaimelyje, netoli Chimene du Fresne, kur žodis „frêne“ reiškia uosių miškų gausą. „Visada norėjau rasti vietą, kur galėčiau atsipalaiduoti gamtoje. Būdamas į pensiją išėjęs statybos inžinierius, kuris daug keliaudavo darbo reikalais ir lankydavosi įvairiose statybų aikštelėse, norėjau nusipirkti žemę ir kasdien mėgautis gamta“, – prisipažįsta Henris. Iš tiesų 14 hektarų miško ir laukų plotas suteikia puikią galimybę klausytis paukščių ir stebėti, kaip auga medžiai.
Savoja – Prancūzijos regionas Alpių papėdėje, prie sienos su Šveicarija ir Italija. Jis garsėja ne tik puikiomis alpinizmo sąlygomis, bet ir originaliais vietiniais produktais. Savojos sūris ir vynas laikomi vienais geriausių Prancūzijoje. Kaip ir medienos masyvo baldai. „Manau, kad mūsų regiono miškų mediena yra kilni ir graži, todėl ją reikia vertinti ir gerbti“, – teigia Henris Courzay.
Nors Henris yra į pensiją išėjęs statybos inžinierius, jis vis dar gyvena aktyvų verslo gyvenimą. „Įkvėpimo semiuosi iš mane supančio miško. Čia auga daug medžių, ypač uosių. Be to, regione yra didelė baldų ir medienos gaminių bendrovių konkurencija. Tai tarsi iššūkis sau pačiam dalyvauti konkurse ir pasiūlyti klientams savo originalius medienos gaminius“, – pabrėžia jis.
„Džiaugiuosi galėdamas klientams pasiūlyti gražią vietinę medieną, kuri atkeliavo pas mus ne iš kokio tolimo žemyno. Didžiuojuosi galėdamas dirbti su savo miško mediena. Ji man suteikia tikro įkvėpimo.
Henris susižavėjo darbu su mediena dar gerokai prieš įkurdamas savo pirmąją medienos apdirbimo įmonę „Forest-Ethik“. Iš pradžių jis kūrė mažus ir paprastus dirbinius, kuriuos suprojektavo ir sukūrė savo dirbtuvėse, tačiau netrukus perėjo prie didesnių daiktų, tokių kaip stalai, suolai, kėdės ar lentynos – visi jie pagaminti iš natūralaus medienos masyvo.
„Mediena man patinka dėl savo charakterio. Kiekvienas mano matytas rąstelis yra skirtingas, net jei tai ta pati mediena. Medieną visada galima atskirti pagal lytėjimą, kvapą ir išvaizdą“, – pažymi Henris.
„Forest-Ethik“ siūlo kūrybiškai suprojektuotus ir itin preciziškai pagamintus medienos masyvo gaminius. „Aš esu šių kūrinių autorius. Koncepciją, dizainą ir konstrukciją kuriu pats. Kadangi anksčiau dirbau procesų inžinieriumi, turiu pakankamai žinių ir patirties, kad pats galėčiau atlikti visus gamybos etapus“, – sako Henris.
„Savo projektuose kaskart stengiuosi sukurti kažką visiškai naujo, ko iki manęs rinkoje dar nebuvo. Tai gali būti stalas, kėdė, baldas, iš esmės kažkas, kas neatitinka jokios žinomos mokyklos, sujungtas su plienu ir metalu. Žinau, kaip tai padaryti. Turiu patentą „Forest-Ethik“.
„Žmonėms labai patinka natūralios medžio formos ir raštai, ypač kai juos galima pamatyti gaminyje. Todėl dirbdamas su mediena stengiuosi išsaugoti natūralias formas, kreives ir aštrius kampus“, – aiškina jis.
Atrodo, kad medis įkvepia ne tik tokius amatininkus kaip Henris, bet ir klientus, kurie suteikia naujų idėjų medienos dirbiniams.
„Mano klientams patinka kūrybiškas medienos ir metalo derinys. Išklausau jų idėjas ir sugalvoju, kaip jų viziją paversti realiu produktu. Kartais nustembu, kokie kūrybingi gali būti klientai“, – prisipažįsta Henris.
Tarp Henrio naudojamų mašinų ir įrankių – nuo paprasto grandininio pjūklo negyviems ar pažeistiems medžiams miške kirsti iki įvairių obliavimo ir frezavimo staklių – yra ir „Wood-Mizer“ hidraulinės juostinės medienos pjovimo staklės LT20.
„Man patinka šios staklės dėl funkcionalumo, mobilumo ir gerų eksploatacinių savybių. Pjaunu 5,5 m ilgio ir daugiau kaip 60 cm skersmens rąstus ir visada gaunu labai tikslų pjūvį. LT20 turi „Setworks“ elektroninę liniuotę, kuri automatiškai reguliuoja plokštės storį“, – aiškina Henris.
„Pirmiausia turiu pamatyti rąsto formą ir ilgį. Tada, naudodamasis hidraulinėmis funkcijomis, pakraunu rąstus ant pjūklo stovo, apverčiu juos, kad rasčiau geriausią padėtį, ir prispaudžiu prie stovo, kad būtų stabilūs. Pagaliau pradedu pjaustyti – štai taip!“
Henris prisipažįsta, kad ilgai ieškojo tinkamos lentpjūvės. Iš pradžių jo pagrindinis rąstų pjovimo įrankis buvo grandininis pjūklas, nes tai buvo vienintelis palyginti paprastas tuo metu jam žinomas būdas. Nors Henris stengėsi, kad lentos paviršius būtų kuo lygesnis, pjaustymo procesas buvo pernelyg sudėtingas ir užėmė daug laiko, jau nekalbant apie saugos standartus.
Tada Henris eksperimentavo su grandininiu pjūklu ant rėmo ir išbandė keletą Italijos ir Kanados staklių. Vis dėlto nė vienas iš variantų neatitiko to, ko jis tikėjosi iš gerų staklių.
„Maždaug prieš penkerius metus dalyvavau Liono parodoje ir pirmą kartą pamačiau „Wood-Mizer“ kilnojamąsias stakles. Likau sužavėtas, nes tai buvo apgalvota, praktiška ir profesionali konstrukcija. Pagalvojau: tai atsakymas į visus mano klausimus apie medienos pjovimo stakles“, – prisimena Henris.
Henris paskambino į „Wood-Mizer“ biurą Prancūzijoje ir sužinojo, kad mašinos buvo gaminamos gamykloje Lenkijoje. Tada jis nusprendė susisiekti su Lenkijos darbuotojais ir gauti informacijos gimtąja kalba.
„Tai buvo labai draugiškas bendravimas. Dabar klausimas buvo toks, ar aš pasirengęs investuoti į šią mašiną? Aš apsisprendžiau ir esu patenkintas tuo, kaip viskas susiklostė“, – pažymi Henris.
Šiandien Henris dirba su 60 cm pločio medžiagomis, o jei jam reikia pagaminti didesnius baldus, jis prašo pagalbos kolegų dailidžių, kurie jam surenka medinę konstrukciją. Ateityje jis norėtų viską daryti pats, todėl svarsto galimybę įsigyti „Wood-Mizer“ obliavimo ir frezavimo stakles. „Noriu pats gaminti dideles medines konstrukcijas“, – sako Henris. „Žinau, kad su obliavimo staklėmis bus lengva!“
***