Vokietijos baikeris atkuria seną dvarą Saksonijoje

Penkiasdešimtmetis Sylko Schlenstedtas ir jo šeima turi seną dvarą Hohenölsen-Kleindraxdorfe, nedideliame Saksonijos kaime, kuris maždaug prieš 650 metų buvo įkurtas šalia sidabro kasyklos.

Sodyba, kurioje gyvena Šlenstedtai, kadaise priklausė aristokratų von Reußų šeimai. Po Antrojo pasaulinio karo iki pat Berlyno sienos griūties 1989 m. čia veikė kolūkis, kuriame dirbo Zilko tėvai. Vaikystėje jis žaisdavo požemiuose, rūsiuose ir kaminuose, manydamas, kad tai kažkas panašaus į vaikų žaidimų aikštelę. 1998 m. apleistas pastatas buvo parduodamas ir Zilko žmonai kilo idėja, kuri visiškai pakeitė jų gyvenimą: Šlenstedtai nusprendė nusipirkti dvarą.

Pinigų neužteko, teko skolintis, tačiau galiausiai Šlenstedtams pavyko nusipirkti šį nekilnojamąjį turtą. Tačiau euforiją pakeitė suvokimas, kad, norint sutvarkyti turtą, tikriausiai prireiks dvidešimties metų sunkaus darbo.

Du jų sūnūs į šią situaciją žiūrėjo paprasčiau. Jie nusprendė padėti savo tėvams ir pirmiausia labai tinkamai priminė jiems posakį: kelią nueina tik einantis. Visi suprato, kad dvaras per didelis net būsimam šeimos augimui: vien stogo tūris siekia 1 000 kubinių metrų.

Kita vertus, erdvės reikia ne tik šeimai, bet ir draugams bei baikerių klubui, kurį Zilko – „Harley-Davidson“ entuziastas – įkūrė 1992 m. Klubas vadinasi „Tamsos jėgos“.

Dabar dvare gyvena penkios šeimos, kurios laisvalaikiu remontuoja istorinį XIX a. pastatą. Pats Zilko nuo 7 iki 19 val. dirba sunkvežimio vairuotoju, o prieš eidamas miegoti planuoja namo restauravimo darbus. Jo sūnūs Robertas ir Bastianas dirba šaltkalviais vietinėje mažoje įmonėje.

Po darbo visi, įskaitant moteris, užuot bendrai žiūrėję televizorių, kaip įprasta europiečių šeimose, stato plytų sienas, pjauna medieną ir taiso stogą.

Iš pradžių buvo sunku. Prireikė kelių mėnesių, kol nuo skliautuotų lubų buvo nuvalyti kalkių sluoksniai.

Tačiau, laimei, jie turi norinčių pagalbininkų – tai „Tamsiosios jėgos“ – motociklininkų klubo nariai. Jie atsivežė lentų ir sijų iš apleisto medinio tilto, kurį išardė ir „atgaivino“ kaip medinę verandą namo kieme. Vasarą jie ten renkasi ir pasakoja baikerių istorijas!

Įdomi problema kilo dėl stogo gamybai naudotos medienos, nes standartinio dydžio mediena nebuvo tinkama šiam pastatui atstatyti. Dėl to pabrango visas projektas, nes medieną reikėjo pjauti pagal specialų užsakymą. Dažnai restauravimui reikia tik kelių lentų, ir visi darbai sustoja laukiant, kol lentpjūvė įvykdys šį nedidelį, bet nestandartinį užsakymą.

Beveik neišvengiamai buvo nuspręsta pradėti pjauti medieną pačioje įmonėje. 

Po tam tikrų ieškojimų ir svarstymų jie įsigijo nedideles „Wood-Mizer“ LT20B stakles. Jiems nereikėjo hidraulinio rąstų pakrovimo, nes sodyboje yra keli keltuvai, tačiau Schlenstedtai ir jų draugai norėjo, kad staklės turėtų elektrinį pjūklo galvutės padavimą. Be to, jiems labai patiko priimtina staklių kaina.

Dabar, kai reikia lentų, lentų, stulpų ar sijų, tereikia rąstus nuvežti prie staklių, supjaustyti reikiamos formos ir dydžio rąstą ir galima tęsti darbą be prastovų!

Ši vokiečių šeima, atsisakydama pirkti iš anksto supjaustytą medieną ir pradėdama pjauti medieną pati, turėjo galimybę ne tik restauruoti seną sodybą, bet ir pradėti savo verslą. Iš pradžių jiems reikėjo „Wood-Mizer“ staklių tik sodybai restauruoti, tačiau po metų 50 proc. laiko jie skiria medienos pjovimui klientams. Taip atsiranda visiškai naujas šeimos gyvenimo aspektas ir naujas pajamų šaltinis.

Nusipirkę juostines stakles, Schlenstedtai jas įrengė didelėje senoje patalpoje su keltuvu ir rąstų laikymo vieta. Ir iš karto gavo pirmąjį užsakymą nupjauti 100 kubinių metrų pušies.

Ilgainiui šeima nori pasiekti visišką finansinę nepriklausomybę, savarankiškumą ir pasikliauti savo tvartais, sodais, saulės baterijomis, pajamomis iš malkų pjovimo ir malkų kapojimo.

Beveik kiekvienas pasaulio vyras svajoja apie „Harley-Davidson“ motociklus, o Šlenstedtas savo garaže turi kelis ir gražiai restauruotą „Norton“.

„Tamsiųjų jėgų“ baikeriai du kartus per savaitę renkasi netoliese esančiame klube, o dukart per metus surengia didelį vakarėlį su 300–400 dalyvių, kai orą virpina motociklų riaumojimas.

Žmogui gyvenime reikia vertingų užduočių. Kaip sakoma riterio patarlėje: „Siegen kommt nicht vom Liegen“, – vanduo neteka po gulinčiu akmeniu. Visa šeima su tuo sutinka, ir Zilko Schlenstedtas yra laimingas žmogus.

***